„Kas yra malda? Tiek daug iš mūsų turi tokias sustingusias maldos sampratas, kad įstumia save į labai nuviliantį, sumaištį keliantį ir visai nenaudingą akligatvį. Štai mano apibrėžimas: malda yra sielos ir Dievo bendravimo linija. Iš tiesų, tarp Dievo ir kiekvienos gyvos būtybės yra ryšio linija. Jei jį nutrūks, mes nustosime egzistuoti. Būtent Dievo gyvenimas mumyse palaiko mūsų egzistenciją“, – rašo australė benediktinė Hilda Scott OSB.
Jos mąstymą, skirtą Maldos metams Jubiliejui pasirengti, skelbia Australijos katalikų savaitraštis „Catholic Weekly“.
Bendravimo linija yra malda ir prasideda nuo Dievo, o ne nuo manęs ar jūsų. Todėl atkreipkite dėmesį, kad malda jau vyksta prieš jums ar man ką nors apie ją sužinant. Kaip sakoma viename gražiame kūrinyje, ir „pasimetusio žmogaus tamsoje dega meilės žvakė“. Taip, tai jau yra malda.
Mes ne visada suvokiame šią tiesą. Dažnai išgyvename kasdienybę nepastebėdami Dievo. Ir neskiriame laiko, kad jis aiškiai parodytų mums savo buvimą. Todėl manome, kad jis nežino ar kad jam nerūpi. Manome, kad esame vieni patys arba kad Dievas bus geras tik tada, kai mes būsime geri. Netgi manome, kad jei norime melstis, turime būti geri. Ir labai klystame! Dievas visada yra šalia ir meldžiasi mumyse, nesvarbu, ką padarėme ar ką galvojame.
Kai jūs ir aš pagalvojame apie Dievą, kad ir trumpai, kai paimame į rankas rožinio karoliukus arba sukalbame eilutę iš Šventojo Rašto, kai paprasčiausiai šaukiamės jo kaip sugebame, galima sakyti, kad mes „prisijungėme“.
Mes atsiliepiame į maldą, kuri jau vyksta mumyse. Tarsi atveriame savo širdies duris Dievui ir pamatome, kad jis visą laiką buvo ten ir beldėsi. Daug žmonių klausia: „Kaip man melstis?“ Ar galime atsakyti į klausimą: „Kaip kvėpuoti?“. Vargu, tiesiog taip darome.
Visi mes kvėpuojame, tačiau skirtingai. Kartais, apsiliejus šaltu vandeniu, mums užgniaužia kvapą. Kartais jaučiamės blogai, o kvėpavimas sunkus ir trūkčiojantis. Kartais, iš peties pasportavus, kvėpuojame greitai, bet negiliai. Būtų galima tęsti.
Nėra vieno būdo kvėpuoti ir nėra vieno būdo melstis. Neleiskite, kad jums būtų sakoma kitaip. Melskitės taip, kaip galite, o ne taip, kaip negalite: toks yra dykumos tėvų ir motinų patarimas. „Prisijunkite“ savo būdu. O Dievas iškart pamatys! Jis atskirs jūsų balsą nuo visų kitų. Galbūt viskas, ką darysi, tai kalbėsiesi su juo važiuodamas į darbą autobusu ar grįždamas namo. Nustebsite pamatę, kaip šis įprotis įaugs. Ir pajusite, kai Dievas norės kitokio pokalbio.
Negirdėsite Dievo balso, bet tai nesvarbu. Tai smagumas, kuris mūsų laukia, kai pamatysime jį veidas į veidą. Šiuo metu svarbu, kad būtumėme „prisijungę“. Atminkite, kad kiekvienas iš mūsų atėjo į pasaulį su maldos DNR.
Štai, rodos, kardinolo Pranciškaus Ksavero Nguyeno Van Thuano papasakota istorija. Kartą buvo žmogus, kuris kasdien tuo pačiu metu eidavo į bažnyčią. Jis paprasčiausiai atsisėsdavo ir ištardavo: „Sveikas, Jėzau, čia Džimas“. Ir nieko daugiau. Metai bėgo, jis paseno, susirgo ir ligoninėje laukė mirties valandos. Jis neturėjo šeimos. Pas jį atvyko kunigas. Jis pasiteiravo apie ligonį ir tarstelėjo, kad niekas jo nelanko. Bet slaugytojas atsakė, kad kažkas jį aplanko kiekvieną vidudienį. O Džimas paaiškino kunigui: „Taip, tėve. Kiekvieną dieną ateina Jėzus. Jis tiesiog atsisėda ten ir sako: „Sveikas, Džimai, čia Jėzus“.
„Jis meldžiasi tavyje, kiekvieną tavo gyvenimo milisekundę. Tiesiog atsiliepkite – ir jūs jau meldžiatės“, – rašo australė benediktinė Hilda Scott OSB.
(RK / Vatican News) nuotr.
